Gailestingumas - kas tai ?

Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda

Lk 10, 25–37 „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Kiti skaitiniai: Gal 1, 6–12

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Kyla klausimas, ar tikrai tas Įstatymo mokytojas norėjo sužinoti, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą. Parašyta, kad jis klausė tirdamas. Jis žinojo Senąjį Testamentą ir Jėzui pakartojo visiems žydams labai gerai žinomą maldą iš Pakartoto Įstatymo knygos, vadinamą Shema. Visi žydų vaikai privalėjo tą maldą išmokti: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį”

Į klausimą: ”O kas gi yra mano artimas?” Jėzus tiesiai neatsako, bet papasakoja apie kelionę iš Jeruzalės į Jerichą. Pakelėje guli sužeistas keleivis, pro jį praeina kunigas, bet nesustoja, nes skuba. O gal jis manė, kad tas žmogus negyvas? Žydų tradicija sako – jeigu paliesi negyvėlį, septynias dienas būsi laikomas nešvariu. Pro šalį praeina ir levitas, kuris irgi nesustoja – skuba, be to, jam labai svarbu saugumas. Pagaliau sužeistąjį pamato samarietis, kuris “užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį”. Kodėl Jėzus pasirėmė samariečio pavyzdžiu? Nes žydai neapkentė jų. Žydams “artimas” buvo tik izraelitas, o samariečiai jau buvo maišyta rasė. Taip Jėzus parodė, kad meilei nėra jokių ribų ir kad artimas yra kiekvienas, nepaisant veido spalvos, tautybės ar religinių įsitikinimų. Kaip dažnai mes bandome pateisinti meilės trūkumą...

Geras pavyzdys gali būti Motina Teresė, kuri stengdavosi padėti kiekvienam, kam tik reikėdavo pagalbos. Šiandien švenčiame šv. Pranciškaus šventę ir vertėtų prisiminti, kad Pranciškus taip pat neskirstė žmonių į grupes. Jam artimas buvo kiekvienas, kuriam reikėjo pagalbos. Nors nebuvo lengva tai padaryti, jis, sutikęs raupsuotąjį, nulipo nuo arklio ir jį pabučiavo. Nuo to momento jo gyvenimas dar labiau pasikeitė – jis pajuto, kad meilė yra veiksmas, padedantis žmogui.

Prisimenu vieną pasakojimą. Kunigų seminarijoje seminaristams vyko egzaminai. Auditoriją, kurioje turėjo vykti egzaminas, atrakino tik kelias minutes prieš pradžią, o koridoriuje, netoli įėjimo, paguldė “sužeistą“ vyrą. Kai durys buvo atidarytos, visi seminaristai skubėjo į auditoriją ir, nors matė gulintį sužeistąjį, nė vienas prie jo nesustojo – skubėjo į vidų. Atėjęs profesorius juos nustebino, pasakydamas, kad nė vienas iš jų neišlaikė egzamino...

Verta pagalvoti ir paklausti savęs: ”O kas yra mano artimas?” Ar mes nerūšiuojame sutiktų žmonių? Kaip dažnai “skubame į Jerichą”, praeidami kita kelio puse pro pagalbos stokojantį asmenį? Jokūbo laiške ( Jk 4,17) yra viena eilutė, kurią verta prisiminti, einant išpažinties: ”Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda”.

Bruno Ferero knygutėje ”Kartais užtenka vieno saulės spindulio” yra pasakojimas apie žmogų, įkritusį į šulinį. Praeina geraširdis žmogelis, kuris jį užjautė, praėjo socialinis darbuotojas, vėliau – dievobaimingas žmogus, paskui mokslininkas, politikas, žurnalistas, liūdnuolis, humoristas, galų gale praėjo pesimistas ir optimistas... Jėzus, pamatęs įkritusį žmogų, ištiesė ranką ir ištraukė jį iš šulinio. Jis sakė:”Eik, ir tu taip daryk!” (Lk.10,37}.

Bernardinai.lt