Gailestingumas - kas tai ?

Rytis Gurkšnys SJ. Gailestingumo palaima

Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus /Ef 4, 31-32/.

Girdėjau pasakojimą apie vieną vyrą, kuris neteko abiejų kojų keistoje autoavarijoje. Vėlai vakare jis greitkelyje keitė prakiurusią padangą. Tuo metu girtas vairuotojas netikėtai dideliu greičiu pervažiavo ir sulaužė abi kojas taip, kad jas reikėjo amputuoti. Po kelių dienų jo draugai atėjo jo lankyti ir kalbėjo paguodos žodžius dėl jo nelaimės. Tačiau jis stebino visus šypsodamasis ir sakydamas, kad jam nereikia paguodos. Jis sakė: „Aš praradau kojas, bet nepraradau gyvenimo džiaugsmo, šeimos, draugų, namų ir daugelio kitų dalykų, kuriais gėriuosi. Aš nesu pralaimėtojas, esu gausiai Dievo apdovanotas. Jis dar daug nuostabių dalykų yra man paruošęs.“ Žinoma jis galėjo pulti į neviltį, kaltinti tą, kuris sugriovė jo gyvenimą. Tačiau jis žinojo, kad turi atleisti kitam žmogui, kad ir vėl galėtų džiaugtis gyvenimu. Jis pasirinko ne pyktį ir rūstybę bet gailestingumą ir atlaidumą.

Šio sekmadienio antrasis Šventojo Rašto skaitinys mums primena, jog visas mūsų gyvenimas ateityje priklauso nuo mūsų dabartinio pasirinkimo. Daug žmonių gyvena gailėdamiesi, kad jie per mažai meilės parodė vienas kitam iki paskutinio išsiskyrimo. Jie sako: „Tu neįsivaizduoji, kaip aš norėčiau turėti tik vieną galimybę ją dar kartą sutikti, kad pasakyčiau, jog ją tikrai mylėjau! Aš jai per mažai tai parodžiau, kai buvome kartu.“ Nė vienas žmogus, stovėdamas prie mylimo žmogaus kapo, nepasakė: „Gailiuosi dabar, kad per daug laiko praleidau su juo, per daug gerumo ir meilės jam parodžiau.“ Gyvenimas yra labai trapus. Galime brangaus žmogaus netekti kiekvieną akimirką. Ar savo žodžiu ar veiksmais parodome, kad tikrai mylime savo tėvus, savo vaikus? Gal gyvename sunkiu laikotarpiu darbe, finansuose, šeimoje, studijose. Nelaukime, nebeatidėliokime, atsikratykime neigiamo mąstymo vienas kito atžvilgiu. Stenkimės pastebėti, kiek daug gerumo kiekviename žmoguje.

Vienas vyras pasakojo, kaip jį nuolat nervindavo tos akimirkos, kai žmona išeidama vakare iš namų palikdavo neišjungtus šviestuvus kambariuose. Jis grįždavo namo ir rasdavo tuščius namus su daugybe šviečiančių lempų. Jis gražiai prašydavo, kad ji visada išjungtų ir taupytų elektros energiją. Tačiau tai kartojosi daug kartų. Žinoma, ji to nedarė tam, kad jį sunervintų. Paprasčiausiai jų charakteriai ir auklėjimas buvo skirtingi. Penkerius metus jis bandė pataisyti šį jos elgesį. Dažnai grįždavo namo įsitempęs, nusiteikęs šiai akimirkai, mokydavo ją, jai aiškindavo apie elektros taupymą. Po penkerių metų jam nepavyko pakeisti jos elgsenos, tačiau jam pavyko suprasti, kad buvo neverta kovoti su šia žmonos savybe. Jis suprato, jog dvidešimčia litų didesnė elektros sąskaita yra smulkmena palyginti su ta ramybe ir santaika šeimoje, kurios negalima nusipirkti už jokius pinigus. Tikriausiai daugelis sutuoktinių sutiktų sumokėti daug daugiau negu 20 Lt už tai, kad turėtų daugiau nuoširdumo, švelnumo, ramybės ir sutarimo savo namuose.

Visada sutiksime žmonių, kurie mus įžeis, darys klaidų ir paliks nuoskaudų. Tačiau turime leisti jiems suklysti, prisimindami, jog jie nėra tobuli. Jei kasdien praleidžiame kelias valandas dirbdami ar bendraudami su žmonėmis, neišvengsime tų situacijų, kai būsime nesuprasti, kai mus apkalbės, kai neteisingai apkaltins. Turime leisti jiems suklysti ir būti netobuliems. Neleiskime, kad tie jų žodžiai apnuodytų mūsų gyvenimą. Būkime tvirti ir neatsakykime pykčiu į kiekvieną kito žmogaus klaidą. Nebūkime tie, apie kuriuos kiti žmonės turėtų vaikščioti ant pirštų galų ar kitaip mūsų vengtų, bijodami mūsų reakcijos į jų poelgius. Dažnai kiti bijo mūsų, nes mes greitai nusiviliame, supykstame, skundžiamės, kritikuojame ir kaltiname kitus.

Dažnai pamirštame, kad gyvenimas per trumpas, kad gyventume nuliūdę, nusivylę, nepatenkinti ir pikti dėl patirtų skriaudų. Turime dabar apsispręsti ir pasirinkti ramų ir visavertį gyvenimą. Kartais man žmonės po pamaldų sako: „Ryti, nepatinka, kad kunigas taiko verslo principus sielovadoje.“ Kitas sako: „Ryti, nieko naujo neberandu tavo pamoksluose. Pamaldos buvo per ilgos ir muzika per tranki.“ Atsakau: „Dėkoju. Tegul Dievas jus toliau laimina. Linkiu geros savaitės. Pasimatysime kitą sekmadienį.“ Turime stengtis nusikratyti viso nepasitenkinimo, įžeidimų ir pykčio, kuriuos patiriame iš kitų.

Dažnai pykstame ant nemandagių ir šiurkščių žmonių, nesistengdami suprasti, kokie iššūkiai ir prieštaravimai drasko jų širdis tą akimirką. Jei nusimename ir supykstame, smunkame iki jų lygio. Su meile, gailestingumu ir atlaidumu galime pakylėti ir padrąsinti juos pačius. Kitų šiurkštumas ir piktumas parodo, kad jie vidujai labai kenčia ir vargsta bei ieško ir šaukiasi pagalbos. Nebūkime tokiais pat, kaip ir tie, kurie mus skaudina ar įžeidžia. Sėkime gerumo sėklas jų širdyse. Jei esame geri tiems, kurie mums kenkia, sėjame Dievo gailestingumo sėklas.

Kasdien turime apsispręsti, jog atleisime greitai tiems, kurie šiandien mus įskaudins. Turime apsispręsti, kad neleisime pykčiui įsišaknyti. Jei atleisime greitai ir laikysime širdį švarią nuo nuoskaudų, galėsime dar labiau džiaugtis savo gyvenimu. Tada gerumo sėklos augs mūsų gyvenime, mūsų santykiai taps vis geresni. Dievas apipils mus naujais palaiminimais ir labiau atsiversime naujiems malonės turtams, kuriuos jis mums dar yra parengęs.

Bernardinai.lt