Gailestingumas - kas tai ?

Kun. Mykolas Sopočka. Dievo Gailestingumas Švenčiausiajame Sakramente

Dievo gailestingumo ženklai krinta ant mūsų kaip snaigės žiemą, kasdien pasitinka mus kaip miško kvapas iš nežinomų žiedų. O daugelis krikščionių reiškia į juos savo teises, tarsi Dievas turėtų pareigą išskirti mus iš milijonų netikinčiųjų, ir užmiršta, kad iš tiesų viskas yra tik malonės dovana. (…)

Kaip miegantis vaikas ant motinos kelių nesirūpina ir nesupranta, kam turėtų būti dėkingas už savo saugų miegą, taip dažnai ir žmonės, besinaudojantys Dievo gailestingumo dovanomis, nesusimąsto, kam už jas turėtų dėkoti, ir galėtų susilaukti Dievo priekaištų – kaip anie devynetas Evangelijos raupsuotųjų, – kad už tai nedėkoja.

Pirmiausia Dievo gailestingumas lėmė mūsų gimimą šiame malonės aukso amžiuje, o ne prieš Viešpaties Kristaus atėjimą. Viešpats Jėzus pralenkė mus malonėmis ir leido mums gimti tikrame aukso amžiuje, kai jau įveiktas šėtonas, nugalėta amžinoji mirtis, atvertas dangus, atskleistas Dievo gailestingumas, parodytas išganymo kelias, nustatytos malonės priemonės, lengvinančios susivienijimą su Dievu. Dabar aukojama nuolatinė permaldavimo auka už viso pasaulio nuodėmes – ne gyvulių kraujo auka kaip kadaise, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo auka. (…)

Jei gailestingumu vadiname Dievo pasilenkimą prie mūsų, norint išvesti mus iš nuodėmės skurdo, tai ką gi kalbėti ne tik apie pasilenkimą, bet ir apie savęs paties atidavimą mums valgyti ir gerti Švenčiausiajame Sakramente, taip lengvai priimamą visų malonėje esančių tikinčiųjų? (…) Jėzus ateina pas mus galingas ir gyvybingas, gaivus ir gaivinantis, su kūnu, siela ir savo dieviškumu, kad nuplautų ir išdegintų visas mūsų nuodėmių apnašas, kad paskatintų didesnį mūsų uolumą, energingesnį veiklumą. Ne žodžiais ar kalbomis, o savo Kūnu ir Krauju Jis uždega mus mylėti ir pripildo tikro, tvaraus džiaugsmo. Ši ugnis kelia norą dirbti, o džiaugsmas įkvepia drąsos kovoti. Turėdami tokius mūsų Išganytojo gailestingumo ženklus, kokie mes visada laimingi, nepaisydami materialinių nesėkmių, kokie galingi, nepaisydami akivaizdžių pavojų, kokie linksmi, nepaisydami iš mūsų akių gausiai srūvančių ašarų, kokie turtingi, nepaisydami iš visų kampų kyšančio skurdo!

Žmogus neretai jaučiasi apleistas ir vienišas, tuo metu jis nesupranta nei pasaulio, nei savęs, o vidinės kančios ima klibinti jo tikėjimą. Koks didis Dievas platybėse, kuriose aš esu tik tamsus taškelis; koks begalinis laike, kuriame aš esu tik akimirksnis! Koks šventas ir visagalis prieš mano nuodėmingumą ir silpnumą! Per šventas, per didelis ir pernelyg teisingas, kad galėtume iki Jo pakilti! Tokių neramių minčių neretai kyla mūsų širdyje. Bet štai mūsų žvilgsnis užkliūva už netoliese stovinčios bažnyčios, ir akimirksniu į širdį grįžta pasitikėjimas, išvystame ten amžinosios ugnies žibinto šviesą, ir ji mums sako, jog šis erdvės ir laiko neribojamas Dievas iš savo gailestingumo užsidarė Ostijoje duonos pavidalu, jog būna tarp mūsų, jog kviečia mus pas save. Einame šv. Komunijos ir klaupiamės visi vienas šalia kito: turtuoliai ir vargšai, įtakingieji ir mažutėliai – visi jaučiamės lygūs Teisėjo akivaizdoje, visi vienijamės šventoje brolystėje. Kaip tik tai yra tikrasis Dievo vaikų lygybės, brolybės ir laisvės ugdymas. (…)

Ištrauka iš naujos "Katalikų pasaulio leidinių" išleistos kun. Mykolo Sopočkos knygos "Jo Gailestingumas amžinas".

"Katalikų pasaulio leidiniai"