Šiai dienai

Bernardinai.lt: Evangelijos komentaras

  1. Šv. Kristoforas Magaljanesas ir jo draugai kankiniai Jn 16, 29–33 „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

    Mokiniai Jėzui tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“. 

    Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite? Štai ateina valanda, – ir netgi yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas. 

    Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ 

    Kiti skaitiniai: Apd 19, 1–8; Ps 68

    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

    Kas savo sielą pragaišins Dievuje ir dėl Dievo, atras ją vėl, tik šventą, skaisčią, padievintą ir išganys ją ir per ją daug kitų (Pal. Jurgis Matulaitis).

    Kristaus mokiniai nustebinti, kad Jėzus jau nebekalba palygi­nimais. Į tai Mokytojas atsakė, kad jie išsisklaidys kas sau ir paliks Jį vieną. Jie suras ramybę Jėzuje, Kuris nugalėjo pasaulį.

    Jėzaus kalba Jono Evangelijoje mus dar vis tiek glumi­na. Kodėl mokiniai ras ramybę Jėzuje, jeigu jie išsisklaidys kas sau, o Jėzus liks vienas? Kaip tokia netvirta ištikimybė ir draugystė gali įtikinti mokinius, kad Jėzus viską žino ir yra išėjęs iš Dievo?

    Skaitant šį Evangelijos epizodą kartu su Apaštalų darbų ištrauka, aiški kalba tampa dar keblesnė, mat mokiniai kal­ba kalbomis ir pranašauja. Toks nepaprastas Dvasios pasireiš­kimas pranoksta žmogaus logiką ir supratimą. Kai tarp mūsų nusileidžia Dievo Dvasia, galime rinktis tik viena iš dviejų: teigti, kad visa tai tėra akių dūmimas, nusi­gręžti ir nueiti arba neabejodami besąlygiškai pripažinti Die­vo buvimą čia ir dabar. Apaštalų darbų knygos pradžioje, kai būrys pagonių ėmė kalbėti kalbomis, Petras pasakė: Argi kas galėtų šitiems neduoti Krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?! (Apd 10, 47). Kai apaštalui Petrui tai pri­kiš: Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais val­gei! (Apd 11, 2), jo vienintelis pasiteisinimas buvo, kad Šven­toji Dvasia nužengė ant jų, tai kas gi aš toks, kad mė­ginčiau trukdyti Dievui?! (Apd 11, 15. 17).

    Aiški Petro kalba nepalieka jokios galimybės prieštarauti jo veiksmams. Bažnyčia neturėjo ką pasirinkti, tik priimti šį nuostabų Šventosios Dvasios įsikišimą. Jei mūsų protas guvus ir gebame aiškiai reikšti mintis, mes valdome situaciją. Jei mums nepateikiami logiški argumentai, liekame neįtikinti ir neapsisprendę. Tuomet ga­lime rinktis – priimti ar atmesti argumentus.

    Tačiau kalbėjimas kalbomis ir pranašavimas pranoksta lo­giką ir aiškios kalbos sampratą. Kalbėjimas kalbomis yra nuo­stabaus Šventosios Dvasios pagavimo išraiška. Tai ne vien kal­bėjimas kitomis kalbomis, tai lyg daugybės plačiai atvertų var­gonų vamzdžių gaudesys, pirštams bėgant per klavišus. Gau­desys nuostabiai gražus, jis nustelbia bet kokius palydinčios giesmės žodžius, nes jų tiesiog nebereikia. Bendraujama vei­kiau intuityviai, susiderinama palietus emocijų stygas ir prisi­minimų gijas širdyse. Tokios reakcijos nepasiduoda logikai, jos tiesiog įvyksta! Ir jeigu įvyksta, belieka tik pasakyti: Taip! Amen! Aleliuja! Šlovė Viešpačiui! Iš karto po to Petras juos pakrikštijo, nors jie buvo ir neapipjaus­tyti, ir kitokie negu Viešpats Jėzus, Kuris buvo tikras žydas.

    Tačiau toks atsakymas, užkertantis kelią bet kokiai toles­nei diskusijai ir, žinoma, visiems vėlesniems prieštaravimams, kaip tik ir yra aiški kalba, kuria iškart pasakoma taip arba ne, kaip kad Jėzus norėjo, kad mes kalbėtume (Mt 5, 37). Toks visas tolesnes diskusijas ir veiksmus iškart atmetantis at­sakymas turi dar vieną aiškios kalbos bruožą. Neužslėpta kal­ba, kai viskas pasakoma taip, kaip yra, pasiekia pačią esmę ir taip atranda Dievo įkvėptos žmogaus širdies gebėjimą būti didvyriška. Greitos reakcijos gali būti impulsyvios, jos gali atskleisti ir ypatingą gebėjimą mylėti, saugoti, atleisti ar mir­ti kaip kankiniui.

    Aiški Jėzaus kalba paliečia kiekviename iš mūsų esančią Dievo įkvėptą dovaną ne visada elgtis apsiribojant protu ir padaryti tai, kas gali būti tik vėliau suprasta kaip sveika, gražu ir gera. Nors mokiniai ir išsisklaidė palikdami Jėzų vieną, vis dėlto tuomet Jis parodė tokią stiprybę ir sumanumą, kad vėliau pripažins kiekvienas: mes nesame vieni, Jėzus ir Tėvas yra su mumis. Joks kitas Jėzaus pavyzdys atleisti kitiems neskatina mūsų taip narsiai, kaip Jo kančios istorija. Jėzus aiškiai įsako atleisti sep­tyniasdešimt septynis kartus (Mt 18, 22) ir mylėti taip, kad už draugus galėtum atiduoti savo gyvybę (Jn 15, 13).

    Jėzaus veiksmai iškart sukelia mūsų atliepą. Aš irgi turiu vėl atleisti. Ir aš turiu būti pasirengęs mirti. Dėl šių dalykų negaliu nei diskutuoti, nei derėtis. Dvasia mane palietė. Narsus atsakas ati­tinka Dievo sukurtą ir įkvėptą mūsų prigimtį.

    Viešpatie Jėzau, Tavyje randame savo ramybę. Mus drąsina tai, kad Tu nugalėjai pasaulį palikdamas mums nuostabų pavyz­dį. Padedant Tavo Šventajai Dvasiai susitaikome su savo pri­gimtimi, kuriai skirta siekti didvyriškumo. Dėkojame, kad šią mus kilninančią tiesą pasakei taip aiškiai, Jėzau.

    Bernardinai.lt

    Evangelijos komentarų archyvas

    Šventasis Raštas internete lietuviškai